Kodėl verta imtis šio iššūkio?
Prisipažinsiu atvirai – pirmą kartą organizuodama edukacinę parodą mokykloje buvau įsitikinusi, kad tai bus paprasta. Na, koks čia darbas? Surenki kelis stendus, pakabini vaikų darbus ir viskas. Kaip gi aš klydau! Bet žinote ką? Būtent ta patirtis mane išmokė, kad gerai suplanuota ir įgyvendinta paroda gali tapti tikru švente visai mokyklos bendruomenei.
Edukacinė paroda – tai ne tik vaikų darbų demonstravimas. Tai galimybė vaikams patirti tikrą pasiekimo jausmą, tėvams – pamatyti, kuo jų atžalos užsiima mokykloje, o mokytojams – parodyti savo darbo rezultatus ne per sausas ataskaitas, bet per gyvą, spalvingą ir įtraukiančią patirtį.
Man labiausiai patinka tai, kad paroda gali būti apie bet ką – nuo gamtos mokslų eksperimentų iki istorinių tyrimų, nuo matematikos galvosūkių iki meno projektų. Kartą mačiau parodą, kurioje penktokų klasė pristatė visą savo tyrimą apie vietinę upę – su vandens mėginiais, nuotraukomis, interviu su senbuviais. Tai buvo įspūdinga!
Nuo ko pradėti: planavimo pagrindai
Gerai, dabar prie konkretybių. Pirmiausia turite nuspręsti, kokio tipo parodą norite organizuoti. Ar tai bus vienos klasės projektas, ar visos mokyklos renginys? Ar ji bus skirta konkrečiam dalykui, ar bus tarpdalykinė? Šie sprendimai lems viską toliau.
Aš rekomenduoju pradėti bent prieš du mėnesius iki planuojamos parodos datos. Taip, du mėnesius! Žinau, skamba daug, bet patikėkite – laikas prabėgs akimirksniu. Pirmąsias dvi savaites skirkite planavimui ir idėjų generavimui. Įtraukite vaikus į šį procesą – jie dažnai turi genialių idėjų, apie kurias suaugusieji net nepagalvotų.
Vienas praktiškiausių patarimų, kurį galiu duoti – sukurkite bendrą dokumentą (Google Docs puikiai tinka), kur galėsite fiksuoti visas idėjas, užduotis ir terminus. Paskirskite atsakingus už kiekvieną sritį: erdvės parengimą, eksponatų rinkimą, komunikaciją su tėvais, techninę įrangą ir pan. Jei dirbate komandoje su kitais mokytojais ar tėvais, reguliarūs susitikimai kas dvi savaites padės išlaikyti tempą.
Labai svarbu iš anksto apgalvoti biudžetą. Edukacinė paroda nebūtinai turi būti brangi – daugybę dalykų galima pasigaminti iš antrinių žaliavų ar turimos medžiagos. Bet vis tiek reikės pinigų spausdinimui, galbūt tam tikrai įrangai ar dekoracijoms. Pasikalbėkite su mokyklos administracija, gal yra skiriamas biudžetas tokiems renginiams.
Temos pasirinkimas ir turinio kūrimas
Čia prasideda tikrasis kūrybinis darbas! Tema turėtų būti pakankamai plati, kad visi mokiniai rastų sau įdomų aspektą, bet kartu pakankamai konkreti, kad paroda nevirstu chaotiška įvairių dalykų mišraine.
Keletas temų, kurios mano patirtyje veikė puikiai: „Mūsų miestas per amžius”, „Kaip veikia daiktai aplink mus”, „Vandens kelionė”, „Matematika kasdieniame gyvenime”, „Knygų pasaulis”, „Išradimai, pakeitę pasaulį”. Matote bendrą mintį? Temos, kurios leidžia vaikams tyrinėti, eksperimentuoti ir susieti mokymąsi su realiuoju gyvenimu.
Kai tema pasirinkta, reikia suskirstyti ją į mažesnius projektus ar parodų skyrius. Pavyzdžiui, jei tema „Vandens kelionė”, galite turėti skyrius: vandens būsenos, vandens ciklas gamtoje, vanduo mūsų kūne, vandens tarša ir jos prevencija, vandens reikšmė skirtingose kultūrose. Kiekviena klasė ar mokinių grupė gali paimti vieną aspektą.
Labai rekomenduoju įtraukti interaktyvius elementus. Vien tik stendų su tekstu ir nuotraukomis nebepakanka šiuolaikiniams vaikams (ir tėvams!). Pagalvokite apie eksperimentus, kuriuos lankytojai galėtų patys atlikti, galvosūkius, kuriuos galėtų spręsti, daiktus, kuriuos galėtų paliesti. Viena mokytoja man pasakojo, kaip jų fizikos parodoje turėjo stotį, kur lankytojai galėjo sukurti mini tornadą butelyje – tai buvo populiariausia vieta visoje parodoje!
Mokinių įtraukimas ir motyvavimas
Štai kur slypi didžiausias iššūkis ir kartu didžiausia galimybė. Kaip pasiekti, kad vaikai ne tik dalyvautų, bet ir iš tikrųjų įsitrauktų į projekto kūrimą?
Pirma, duokite jiems pasirinkimo laisvę. Jei tema „Išradimai”, leiskite kiekvienam vaikui pasirinkti išradimą, kuris jam įdomus. Vienas tyrinės telefoną, kitas – dviratį, trečias – šaldytuvą. Kai vaikas dirba su tuo, kas jam įdomu, motyvacija atsiranda savaime.
Antra, aiškiai apibrėžkite lūkesčius, bet palikite erdvės kūrybai. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Jūsų stendu turi būti informacija apie tai, kas išrado jūsų pasirinktą daiktą, kada ir kodėl, kaip jis veikia, ir kaip pakeitė žmonių gyvenimą. Bet kaip tai pristatysite – su nuotraukomis, piešiniais, modeliu ar net video – sprendžiate patys.”
Trečia, sudarykite galimybę vaikams dirbti grupėse. Kai kurie vaikai geriau dirba vieni, bet dauguma mėgsta bendradarbiauti. Be to, grupinis darbas moko svarbių įgūdžių – kaip paskirstyti užduotis, kaip kompromisą rasti, kaip palaikyti vienas kitą.
Ketvirta – švenkit mažus pergales pakeliui. Kai vaikas atneša pirmąjį tyrimą ar eskizą, parodykite entuziazmą. Kai grupė išsprendžia problemą, pripažinkite tai. Šie maži padrąsinimai palaiko motyvaciją per visą projektą.
Ir dar vienas patarimas iš asmeninės patirties: turėkite planą B silpnesniems mokiniams. Ne visi vaikai gali sukurti sudėtingą projektą. Pasiūlykite paprastesnes užduotis, kurios vis tiek prisideda prie bendro rezultato – pavyzdžiui, sukurti parodai plakatą, padėti organizuoti erdvę, būti gidu parodos metu. Kiekvienas vaikas turi jaustis vertingas.
Erdvės organizavimas ir logistika
Gerai, turite temą, turite entuziastingus vaikus, kurie kuria projektus. Dabar reikia pagalvoti, kur visa tai vyks ir kaip bus išdėstyta.
Pirmiausia įvertinkite turimą erdvę. Ar tai bus klasė, sporto salė, koridorius, ar gal kelios erdvės? Kiekviena turi savo privalumų ir iššūkių. Sporto salė teikia daug vietos, bet gali būti per erdvi ir šalta. Klasė jaukesnė, bet gali būti per maža. Koridorius leidžia parodą integruoti į kasdienį mokyklos gyvenimą, bet gali trukdyti srautui.
Kai žinote erdvę, nubraižykite planą. Taip, tikrą planą ant popieriaus ar kompiuteryje. Kur bus įėjimas? Kaip lankytojai judės per parodą? Ar bus aiški lankymo tvarka, ar žmonės galės vaikščioti laisvai? Kur bus interaktyvios stotys? Kur reikės elektros lizdų?
Praktiniai dalykai, apie kuriuos lengva pamiršti:
– Stalai ir stendai – kiek jų reikės? Ar mokykla turi, ar reikės skolintis?
– Apšvietimas – ar erdvė pakankamai šviesi? Gal reikės papildomų lempų?
– Elektra – jei naudosite kompiuterius, projektorius ar kitą techniką, įsitikinkite, kad yra pakankamai lizdų
– Kėdės – ar bus vieta, kur žmonės galės prisėsti?
– Informaciniai ženklai – rodyklės, kurios padės žmonėms orientuotis
– Saugumas – įsitikinkite, kad evakuacijos išėjimai nepristatyti, kad nėra pavojingų daiktų vaikų pasiekiamoje vietoje
Vienas dalykas, kurį išmokau sunkiu būdu – visada palikite daugiau vietos, nei manote, kad reikia. Pirmą kartą organizuodama parodą, prikimšau stendų taip tankiai, kad žmonės vos galėjo prasiskverbti. Tai sukūrė spūstis ir niekas negalėjo tinkamai apžiūrėti eksponatų. Dabar laikausi taisyklės: jei manau, kad tilps 10 stendų, dėlioju tik 7.
Tėvų įtraukimas: kaip padaryti juos sąjungininkais
Tėvai gali būti jūsų didžiausia pagalba arba… na, kartais šaltinis papildomo streso. Viskas priklauso nuo to, kaip juos įtrauksite į procesą.
Pirmiausia, komunikuokite anksti ir dažnai. Nusiųskite laišką (el. paštu ar per mokyklos sistemą) iš karto, kai tik nusprendžiate organizuoti parodą. Paaiškinkite viziją, tikslus ir kaip vaikai dalyvaus. Būkite konkretūs dėl to, ko tikitės iš tėvų – ar jie turės padėti vaikams namuose, ar prireiks savanorių pačiai parodai?
Kai kurie tėvai norės labai aktyviai įsitraukti, o kiti neturės laiko ar galimybių. Tai normalu. Pasiūlykite įvairių būdų, kaip galima prisidėti:
– Padėti vaikui namuose su tyrimu ir projekto kūrimu
– Paaukoti medžiagų ar reikmenų
– Padėti parodos dieną – prižiūrėti stotis, fotografuoti, organizuoti lankytojų srautą
– Iškepti sausainių ar paruošti gėrimų atidarymo ceremonijai
– Padėti su techniniais dalykais – jei turite tėvą, kuris išmano techniką, tai neįkainojama pagalba
Bet štai svarbu: aiškiai apibrėžkite ribas. Projektas turi būti vaiko darbas, ne tėvų. Kartą mačiau parodą, kur akivaizdžiai pusė projektų buvo profesionaliai tėvų padaryti – tai ne tik nesąžininga kitiems vaikams, bet ir atima iš vaiko galimybę mokytis ir didžiuotis savo darbu.
Aš paprastai tėvams pasakau taip: „Jūsų vaidmuo – padėti vaikui rasti informaciją, aptarti idėjas, padrąsinti, kai sunku. Bet piešti, klijuoti, rašyti turi pats vaikas. Projektas gali būti netobulas – ir tai puiku! Mes vertiname pastangas ir mokymosi procesą, ne tobulą rezultatą.”
Parodos diena: kaip viską suorganizuoti sklandžiai
Artėja didžioji diena! Štai keletas patarimų, kaip užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai.
Pradėkite ruoštis bent dieną prieš. Jei įmanoma, pastatykite stendus ir išdėliokite projektus vakar. Parodos dieną jau turėtumėte tik patikslinti detales, o ne statyti viską nuo nulio. Patikėkite manimi, bandymas viską padaryti tą pačią rytą yra kelias į chaosą.
Sukurkite aiškų parodos dieną grafiką:
– Kada atvyksta savanoriai padėti ruoštis?
– Kada atvyksta mokiniai?
– Kada oficialiai atsidaro paroda?
– Ar bus tam tikri laikai skirtingoms klasėms apsilankyti?
– Kada vyks oficialus atidarymas (jei planuojate)?
– Kada baigiasi paroda?
– Kada vyksta valymas?
Paskirskite aiškius vaidmenis. Turėkite žmogų prie įėjimo, kuris pasveikina lankytojus ir galbūt dalina programėles ar žemėlapius. Turėkite kelis žmones, kurie cirkuliuoja po parodą ir gali padėti, jei kyla problemų. Jei turite interaktyvias stotis, paskirskite mokiniams jas prižiūrėti ir padėti lankytojams.
Vienas dalykas, kuris labai pagerina patirtį – mokiniai gidai. Paruoškite savanorių grupę, kuri galėtų vesti ekskursijas po parodą. Vaikai mėgsta pasakoti apie tai, ką išmoko, o lankytojams įdomiau klausytis vaiko pasakojimo nei tiesiog skaityti tekstą ant stendo.
Turėkite avarinį rinkinį: lipnią juostą, žirkles, klijus, sąvaržėles, smeigtukes, rašiklius, popieriaus. Visada kažkas atsiklijuoja, nutrūksta ar dingsta paskutinę minutę.
Ir nepamirškite dokumentuoti! Paskirskite ką nors fotografuoti ir filmuoti. Šios nuotraukos bus puikios prisiminti, dalintis su tėvais, kurie negalėjo atvykti, ir net naudoti planuojant kitas parodas.
Po parodos: refleksija ir šventimas
Paroda baigėsi, visi eksponatai sudėti, erdvė sutvarkyta. Bet darbas dar ne visai baigtas!
Labai svarbu skirti laiko refleksijai su mokiniais. Kitą dieną po parodos (kai visi dar prisimena, bet jau šiek tiek atsigavę), surenkite klasę ir pakalbėkite. Kas pavyko gerai? Kas buvo sunku? Ko išmoko? Ką kitą kartą darytų kitaip? Šis pokalbis ne tik padeda vaikams įvertinti savo patirtį, bet ir jums suteikia vertingos informacijos būsimoms parodoms.
Galite paprašyti vaikų parašyti trumpą refleksiją arba užpildyti anketą. Klausimai gali būti tokie:
– Koks buvo įdomiausias dalykas, kurį sužinojai dirbdamas prie projekto?
– Kas buvo sunkiausia?
– Kuo labiausiai didžiuojiesi?
– Ką patartum kitam, kuris darytų panašų projektą?
– Ar norėtum dalyvauti tokioje parodoje vėl?
Taip pat surinkite atsiliepimus iš tėvų ir kitų lankytojų. Galite turėti atsiliepimų knygą parodos metu arba išsiųsti trumpą anketą po renginio. Šie atsiliepimai ne tik malonūs (tikrai, labai padrąsinantys!), bet ir padeda tobulėti.
Ir būtinai pašvęskite! Tai buvo didelis darbas ir visi nusipelno pripažinimo. Gali būti paprasta – pica klasei, sertifikatai dalyviams, nuotraukų koliažas ant sienos. Svarbu, kad vaikai jaustų, jog jų pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos.
Jei įmanoma, palikite kažką ilgalaikio. Galbūt galite sukurti skaitmeninę parodą mokyklos svetainėje, kur būtų nuotraukos ir aprašymai. Arba sudėti geriausius projektus į specialią vitriną mokykloje. Arba sukurti albumą, kurį vaikai galės vartyti vėliau. Taip paroda tampa ne vienkartinis renginys, bet dalis mokyklos istorijos.
Kai viskas susidėlioja į vietą
Žinote, po kelių organizuotų parodų supratau, kad tobulos parodos nebūna. Visada bus kas nors, kas neveiks pagal planą – projektorius sugenda, vaikas suserga ir negali pristatyti savo projekto, ar staiga atsiranda dvigubai daugiau lankytojų, nei tikėjotės. Ir tai visiškai gerai.
Svarbiausia, ką išmokau, – edukacinė paroda yra apie procesą, ne tik apie rezultatą. Tai apie tai, kaip vaikai mokosi tyrinėti, kurti, bendradarbiauti, spręsti problemas. Tai apie tai, kaip jie įgyja pasitikėjimo savimi, pristatydami savo darbą kitiems. Tai apie mokyklos bendruomenės stiprinimą, kai mokytojai, tėvai ir vaikai dirba kartu link bendro tikslo.
Taip, organizavimas reikalauja daug darbo. Bus akimirkų, kai galvosite „Kodėl aš apskritai į tai ėmiausi?” Bet kai pamatysite vaiko veidą, spindinčią nuo pasididžiavimo, kai kažkas sustoja prie jo stendo ir sako „Vau, tai tikrai įdomu!”, kai tėvas po parodos prieina ir sako „Nežinojau, kad mano vaikas gali tai padaryti” – suprasite, kad visi tie vakarai planavimui ir streso akimirkos buvo vertos.
Pradėkite mažai, jei jaučiatės neužtikrintai. Gal pirmą kartą padarykite tik klasės parodą, ne visos mokyklos. Arba pasirinkite paprastesnę temą. Kiekvienąkart mokysitės ir kitą kartą bus lengviau. O gal įkvėpsite kitus mokytojus ir kitais metais turėsite partnerių šiam nuotykiui.
Ir atminkite – nebūtina, kad viskas būtų brangu ar sudėtinga. Kai kurios geriausios parodos, kurias mačiau, buvo sukurtos su minimaliomis lėšomis, bet su maksimaliu kūrybiškumu ir entuziazmu. Kartono dėžės gali tapti stendais, seni marškiniai – kostiumais, o mokyklos planšetė – interaktyvia stotimi.
Taigi, jei svarstote apie edukacinės parodos organizavimą – drąsiai! Taip, bus iššūkių, bet patirtis, kurią suteiksite vaikams (ir sau!), bus neįkainojama. O kas žino, gal tai taps kasmetine tradicija, kurios lauks visa mokyklos bendruomenė. Sėkmės jums šiame nuotykyjė!
