Mes visi tai darome, bet niekas nenori prisipažinti
Ryte prisiekei sau – šiandien bus kitaip. Pietų pertrauka, grynas oras, gal net trumpas pasivaikščiojimas. Bet tada atėjo ta viena žinutė Slack’e, paskui dar viena, ir štai – jau sėdi prie monitoriaus su šaukštu viename ir pele kitame. Pažįstama? Man irgi.
Problema ta, kad tai nėra tiesiog blogi įpročiai. Tai tikras produktyvumo žudikas, kurį mes patys sau paruošiame kasdien.
Ką iš tikrųjų veikia tavo smegenys pietų metu
Čia prasideda įdomiausia dalis. Kai valgai, tavo kūnas nukreipia kraujotaką į virškinimo sistemą – tai biologinis faktas, ne pasiteisinimas. Tuo pačiu metu, jei dar ir spoksai į ekraną ir bandai apdoroti informaciją, smegenis tiesiog paskirsto resursus dviem kryptimis vienu metu.
Harvardo medicinos mokyklos tyrimai rodo, kad multitaskingas – o valgymas prie ekrano yra būtent tai – sumažina kognityvines funkcijas iki 40%. Keturiasdešimt procentų! Tai ne koks nors mažas nuokrypis, tai beveik pusė tavo galimybių.
Be to, kai esi įsitempęs ir susikoncentravęs į darbą, kortizolis – streso hormonas – išlieka padidėjęs. O kortizolis tiesiogiai trukdo virškinimui. Maistas juda lėčiau, pilvo diskomfortas auga, ir po pietų jautiesi ne žvalesnis, o dar labiau apkvaišęs.
Tas keistas popietinis mieguistumas – ne atsitiktinumas
Žinai tą jausmą apie 14-15 val., kai akys pradeda lipti? Daugelis mano, kad tai dėl maisto. Iš dalies – taip. Bet tyrimai rodo, kad žmonės, kurie pietauja be ekranų ir faktiškai ilsisi pertraukos metu, šį nuosmukį jaučia žymiai silpniau.
Universiteto Ilinojuje atliktas tyrimas parodė, kad darbuotojai, kurie pietų pertrauką praleido tikrai atitrūkdami nuo darbo – net jei tik 20 minučių – po pietų demonstravo geresnę koncentraciją ir kūrybiškumą nei tie, kurie „dirbo per pietus”. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.
Smegenims reikia laiko konsoliduoti informaciją. Pietų pertrauka be ekrano yra tarsi mini defragmentacija – leidžia suorganizuoti viską, kas sukaupta per rytą, ir pasiruošti popietei.
Socialinis aspektas, kurį mes visiškai ignoruojame
Dar vienas dalykas, kurį prarandame valgydami vieni prie ekranų – žmoniškas ryšys. Skamba sentimentaliai, bet tai turi labai praktišką pusę. Bendri pietūs su kolegomis – net ir neformali 15 minučių pokalbis – gerina komandos komunikaciją, mažina nesusipratimų tikimybę ir tiesiog daro mus laimingesnius.
Laimingesnį žmogų? Produktyvesnį žmogų. Tai ne filosofija, tai neurochemija.
Tai ką – mesti telefoną ir sėdėti žiūrint į sieną?
Ne, nereikia tapti kokiu nors meditacijos guru. Pakanka kelių paprastų dalykų: išeiti iš savo darbo vietos (net jei tai tik kita patalpa), pavalgyti sąmoningai – tai reiškia bent jau pajusti skonį, o ne ryti automatiškai – ir leisti mintims tiesiog pabūti be konkrečios užduoties.
Jei tikrai negali atsitraukti nuo telefono, pakeisk turinį. Vietoj el. laiškų – kažkas lengvo, nesusijusio su darbu. Smegenys vis tiek gauna šiokį tokį atokvėpį.
Pietūs kaip investicija, o ne laiko švaistymas
Galbūt didžiausia mentalinė kliūtis yra ta, kad mes jaučiamės kalti dėl pertraukos. Tarsi 30 minučių nuo ekrano yra prabanga, kurią reikia užsitarnauti. Bet jei pažiūrėtum į tai kaip į investiciją – pusvalandis dabar, kad popietė būtų dvigubai produktyvesnė – skaičiai visiškai pasikeičia.
Mokslininkai nesako, kad reikia pietauti trijų patiekalų staltiese su žvakėmis. Jie sako paprastą dalyką: leisk savo kūnui ir smegenims padaryti tai, kam jie skirti – vienu metu. Valgyti – tai valgyti. Dirbti – tai dirbti. Kai bandai abu vienu metu, nei vienas dalykas neveikia taip, kaip turėtų. Ir kažkodėl mes vis dar stebimės, kodėl vakare esame išsekę, o darbų sąrašas – toks pat ilgas kaip ryte.
