Yra toks keistas momentas – stovi liftui, ar sėdi prie stalo su žmonėmis, kuriuos matai antrą kartą gyvenime, ir tyla tampa storesnė už sieną. Kažkas turi ją perlaužti. Dažniausiai tas žmogus kalba apie orą. Ir tai visiškai normalu, bet po trečio sakinio apie lietų pokalbis nunyksta kaip neprigirdyta gėlė.
Aš seniai pastebėjau, kad geras pokalbis prasideda ne nuo klausimo „kaip sekasi”, o nuo klausimo, kuris priverčia žmogų sustoti ir pagalvoti, o ne automatiškai atkartoti frazę. Todėl surinkau visą krūvą temų – kai kurios lengvos kaip vasaros vėjas, kitos giliau įkastos, bet visos turi vieną bendrą bruožą: jos verčia žmogų atsakyti savais žodžiais, ne šablonu.
Apie praeitį, kuri visada įdomesnė nei dabartis
Žmonės mėgsta prisiminti. Ne todėl, kad praeitis buvo geresnė, bet todėl, kad prisiminimas – tai vienintelis laikas, kai istorija turi pabaigą ir mes žinome, kaip ji baigėsi. Paklausk apie pirmąjį darbą, pirmąjį uždarbį, pirmą kelionę vieniems. Paklausk, koks buvo jų kambarys vaikystėje, kokia žaislą jie labiausiai mylėjo ir kur tas žaislas dabar. Paklausk apie mokytoją, kurį jie prisimena iki šiol – gerąja ar blogąja prasme. Paklausk, kokia buvo pirmoji knyga, kurią jie perskaitė savanoriškai, be prievartos iš mokyklos programos. Paklausk, kokį garsą jie mielai išgirstų dar kartą – laiptinės durų girgžtelėjimą, tam tikros mašinos variklio ūžesį, senos kasetės traškesį.
Šitos temos veikia todėl, kad kiekvienas žmogus turi savo archyvą, ir dažniausiai niekas jo neklausia atidaryti.
Apie tai, kas nutinka, kai svajonės susiduria su realybe
Antra grupė temų – apie tai, kas galėjo būti, bet nebuvo, arba kas dar bus, bet neaišku kada. Paklausk, kokią profesiją jie rinktųsi, jei pinigai neturėtų reikšmės. Paklausk, kur jie gyventų, jei galėtų persikelti bet kur pasaulyje rytoj. Paklausk apie įgūdį, kurio jie visada norėjo išmokti, bet vis atidėlioja – gitara, šokiai, keramika, nardymas. Paklausk, kokį miestą jie aplankytų dar kartą, ir kokį – niekada gyvenime. Paklausk, kokia knyga ar filmas pakeitė jų požiūrį į kažką svarbaus. Paklausk, koks patarimas iš praeities jiems padėtų dabar, jei galėtų pasiųsti laišką sau prieš dešimt metų.
Šitos temos priverčia žmogų pasižiūrėti į save iš šono, o tokį žvilgsnį žmonės retai turi galimybę pasidalinti kasdienybėje.
Apie mažus dalykus, kurie nešiojami kišenėje visą gyvenimą
Yra ir kita kategorija – buitinė, beveik komiška, bet nuostabiai efektyvi. Paklausk, kokį valgį jie galėtų valgyti kiekvieną dieną be nuobodulio. Paklausk, kokia daina jiems visada pakelia nuotaiką, net jei žodžiai kvaili. Paklausk apie keisčiausią patiekalą, kurį jie kada nors ragavo. Paklausk, koks jų slaptas talentas, apie kurį mažai kas žino. Paklausk, ar jie mėlyni ar geltoni – tuo prasme, ar renkasi anksti keltis, ar vėlai gulti, ir kodėl tas ritmas jiems patogus. Paklausk apie kvapą, kuris jiems iškart primena vaikystę. Paklausk, kokį daiktą jie gelbėtų iš degančio namo, jei visi žmonės ir gyvūnai jau saugūs.
Šitos temos veikia todėl, kad neturi jokios rizikos – niekas nesijaučia priverstas atsiskleisti giliai, bet visi turi ką pasakyti, ir dažnai atsakymas nustebina net patį atsakantį.
Apie idėjas, kurios verčia žmones ginčytis šyptelint
Kartais reikia temos, kuri sukurtų nedidelį adrenaliną – ne konfliktą, o smagų nesutarimą. Paklausk, ar keliaudami jie renkasi planą ar spontaniškumą. Paklausk, ar geriau turėti vieną tikrą draugą ar dešimt pažįstamų. Paklausk, kas svarbiau – protas ar humoro jausmas. Paklausk, kokį stereotipą apie savo gimtinę jie neigtų iškart. Paklausk, ar jie tiki, kad žmonės gali keistis, ar charakteris liktų tas pats amžinai. Paklausk apie technologijas – ar jie mano, kad dirbtinis intelektas padarys žmones laimingesnius ar labiau pasimetusius. Paklausk, koks epochos laikotarpis jiems atrodo įdomiausias istorijoje, nepaisant to, kad jie jame niekada negyveno.
Šios temos gera pridėti tik tada, kai pokalbis jau įsibėgėjęs, kitaip jos gali pasirodyti pernelyg staigios, tarsi peršokta viena pakopa.
Apie žmones, kurie sėdi kitapus stalo
Paskutinė kategorija – tiesiog apie pašnekovą. Paklausk, kas jį pastaruoju metu privertė nusišypsoti. Paklausk, kokį įprotį jis norėtų pakeisti, bet ne dėl to, kad kažkas kitas jam pasakė, o dėl savo pačio ramybės. Paklausk, kas jam suteikia energijos, kai diena atrodo bevertė. Paklausk, kokia savybė žmonėse jam pačiam labiausiai imponuoja. Paklausk, koks patarimas jam pačiam labai padėjo, ir kas jį davė. Paklausk, kokį daiktą jis turi jau daugiau nei dešimt metų ir niekada neišmestų.
Ir tai gal svarbiausia visų šių temų dalis – jos ne tik apie faktus, jos apie tai, kaip žmogus mato save.
Vietoj taško – vietoj kablelio
Jei sudėtum visas šitas temas ant vieno stalo, pamatytum, kad jos neturi bendro tikslo išgauti informaciją. Jos turi vieną paprastą užduotį – sukurti erdvę, kurioje žmogus gali pamiršti, kad kalba su nepažįstamuoju, ir tiesiog kalbėti. Pokalbis, kuris veikia, retai kada prasideda nuo klausimo. Jis prasideda nuo noro išgirsti, o klausimas – tik durys, pro kurias to noro leidžiama praeiti.
Tikra tiesa slypi tame, kad geriausios temos niekada nebūna universalios – jos tampa geros tik tada, kai jas užduoda žmogus, kuriam tikrai rūpi atsakymas. Todėl šis sąrašas ne instrukcija, o tik pretekstas. Likusi dalis priklauso nuo to, kiek nori pasilikti klausyti.
